Hola amigos, viva la fiesta!
Pietų Amerika bei jos temperamentas jau seniai nebėra svetimas nei man, nei mano šeimynai. Taip nutiko todėl, kad 1994 metais išvykome iš Lietuvos ir porai metų įsikūrėme gyventi nuostabioje ir saulėtoje Venesuelos sostinėje, Caracas’e. Nors tuomet man tebuvo penkeri metai, tačiau mūsų šeimoje aš tapau pirmoji išmokusi ispanų kalbą. Negana to, šią kalbą įvaldžiau taip gerai, kad lietuviškai ėmiau kalbėti su labai stipriu ispanišku akcentu. Tad, jei ne mano išskirtinė albinosiška išvaizda (baltutė oda ir balti plaukai), dažnas Venesuelos būtų pagalvojęs, jog aš tebuvau vietinė penkiametė mergaitė.
